Stogas

Tai yra labai aukštai

Vos vaikinas sutiko, Jiho patraukė kartu su juo link laiptų ir ant stogo. Ačiū Dievui, jis buvo nerakinamas, todėl čia patekti nebuvo jokios didesnės problemos. Čia buvo tvarkinga, padaryti keli ploteliai su žolyte ir medeliai, įrengti suoliukai. Lyg poilsio zona. Aišku visur buvo aplinkui turėklai, saugumo sumetimais. Jai šita vieta tikrai patiko, čia buvo ir gražu ir gera pabūti.
-Žinai, turėtum kaip tik daugiau kalbėtis su kitais. Arba gali pradžiai kalbėti tik su manimi. Gal tada pasijausi geriau,- atsisukusi į Jungkook, jam nusišypsojo, toliau eidama link mėgstamiausio suoliuko. Priartėjusi prie jo, knygas gražiai padėjo ant žemės, o tada atsisėdo ant jo, iškart šonu, užsikeldama kojas ir jas turkiškai sukryžiuodama. Pasiėmusi kuprinę priešais save, išsitraukė nedidelį sulčių pakelį, ir maišelį su trapučiais. Tada kuprinė irgi atsidūrė ant žemės. -Ir nesijaudink, tikrai neskambi idiotiškai... Nori? - jo pusėn pasuko pradaryta trapučių pakelį siūlydama ir jam pasivaišinti. Visada turėdavo ką nors su savimi, nes dažnai ryte palikusi kambarį, jį pamatydavo tik vakare.

Jungkook lipdamas laiptais bandė palaikyti paprastą pokalbį ir tiesiog kažką ne visai prasmingo vis bambėjo, keikdamas save, kad buvo toks nevykėlis. Kodėl gi jis visus metus tuos žmonės atstumdavo ir net nesivargindavo bendrauti. Na, bet vyras liepė nebijoti ir Kook labai stengėsi. Atėjus ant stojo apsižvalgė ir nusišypsojo, tikrai gera vieta, buvo tikras, kad čia dar kada nors pasirodys.
-Tai kažkaip ir gaunasi, kad šnekuosi tik namuose, o darbe viskas labiau dalykiškai, visi už mane vyresni, niekada neturėjau poreikio komunikuoti, dėl to ir tapo taip sunku,- linktelėjo galvele. Iš tikro su Jiho šnekėtis nebuvo taip jau blogai. Nerimas vis dar puolė, tačiau nuotaika buvo visai neprasta, o pralementi žodžius nebuvo neįmanoma misija.
-Aš per daug jaudinuosi. Pažadėjau draugui, kad pasistengsiu neapsimesti, kad man nereikia draugų,- susijuokė jis. Keistai pasijautė, kad Yoongi draugu pavadino, bet pažadėjo, kad universitete niekas nežinos, kas jiedu tokie buvo vienas kitam.- ne, ačiū,- papurtė galvą, jis mėgo valgyt, trapučiai atrodė, kaip paukščių lesalas jam. Geriau vaikinas pasirinko cigaretę išsitraukti.

-Gyveni su šeima? - pasiteiravo jo, mat kažkaip lyg to ir neminėjo vaikinas. -Galėtum persikelti į bendrabutį, būtum priverstas komunikuoti su kažkuo,- susijuokė, pati ten yveno, būdavo retai savo kambaryje, bet iš tiesų tai koridoriuose būdavo nors vienas žmogus, o ir kambariokų turėjimas, kurie iš pradžių būna nepažįstami, tikrai prakalbintų Jungkook. Juk negyvensi amžinoje tyloje.
-Visiems reikia draugų,- nusišypsodama ji primerkė savo akis. Kad jau jis atsisakė, gūžtelėjo pečiais, ir pati išsitraukė vieną traputį sau. -Na, manau turėtum mažiau jaudinti... Juk niekas tau neįkas. Hm, o jeigu labai baisu... Girdėjau seną posakį. Penkiolika sekundžių drąsos. Per tas penkiolika sekundžių privalu pamiršti visus nuogąstavimus ir tiesiog... padaryti kažką. Užkalbinti kitą, negalvojant apie to pasėkmes ir kaip tai atrodys. Tai gali atnešti puikių dalykų,- nusišypsojo jam. Iš tiesų tai nebuvo psichologė, o tik literatūros studentė, kuri galėjo patarti ne kaip bendrauti su kitais ir savo baimes įveikti, o veikiau kokia gera knyga būtų tinkama vakarui... Jiho sekėsi natūraliai bendrauti su kitais.

-Na, kaip ir taip,- linktelėjo galva. Kas gi daugiau jo šeima turėjo būti nei vyras? Aišku, kažko slėpti jis prasmės nematė, juk nebūtinai reikėjo papasakoti, kad jis buvo susituokęs su nauju fotografijos dėstytoju.- gyvenu su vyru, tad kažkaip nemanau, jog bendrabutis mano išeitis,- susijuokė Jungkook. Iš tikro dabar jau nuoširdžiai tikėjosi, kad su juo šnekėti Jiho nebenorės. Daugelį žmonių tas faktas, kad Kook buvo gėjus erzino. Net ir bendradarbiai kai kurie kreivai žiūrėjo ir nesąmones kliedėjo. Gerai,kad jam visai nebuvo gėda.
-Žinau, kad reikia, bet man kažkaip gavosi, kad niekada nesinorėjo bendrauti, labiau mėgau mokytis, o ne su bendraamžiais būti, o tada pradėjau kartu su juo gyventi, dirbti ir visai neturėjau laiko pabūti normaliu jaunu žmogumi,- gūžtelėjo petukais jis, blogai dėl to nesijautė, juk net ir į klubą kartą nuėjo ir tai turėjo niekada nepasikartoti.- man net tave užkalbinti dėl to pasirodė labai sudėtinga, bet viskas, sakiau, kad būsiu komunikabilus,- suplojo rankomis, taip sau pasižadėdamas. Net nusijuokė pats iš savęs. Tikrai bendravimo įgūdžių jam trūko.- o tu gyveni bendrabutyje ar ne?- prisiminęs, kad taip ir nepaklausė, jis kilstelėjo antakius. Jam nuoširdžiai vis tiek atrodė koks jausmas būti studentu ir ten gyventi, gal net kada nors norėtų pamatyti kokį vakarėlį.

-Tu toks jaunas ir jau susituokęs?! - jos akys prasiplėtė tai išgirdus. Ta prasme, Jiho visai nejaudino faktas, kad jo sutuoktinis buvo vyras, nors taip, jie dar negyveno toje visuomenėje kur apie tai būtų galima laisvai šnekėti ir tai būtų įprasta. Ją labiau sujaudino faktas, kad Jungkook būdamas jau metų buvo vedęs, o jinai, net vaikino neturėjo. Pasijuto šiek tiek nevykėlė ir net kiek depresiška dėl to.
-O aš maniau, kad tai aš namisėda apsikrovusi knygomis..,- mergina palingavo į šonus pabaigdama savo traputį, ir atsigėrė sulčių. Ji mėgo knygas, mėgo skaityti, mėgo būti viena ir mokytis, bet kartu tiesiog mokyklos, o dabar universiteto koridoriuose buvo tiesiog gyvybingas, nuolatos džiaugsmingas žmogus. Bendauti jai nebuvo sunku. -Entuaziasmas yra gerai,- nusijuokė iš to jo suplojimo ir tokio pasirįžimo. Jiho galėjo įsivaizduoti kad ne visi galėjo būti spinduliuojantys ekstravertai, bet na, turbūt nei vienam nereikėjo visiškai užsidaryt savyje. -Mhm. Aš ne iš Busano, esu iš nedidelio miesto. Deja mano šeima nėra įtin turtinga, tad ir gyvenu bendrabutyje. bet palyginus ten būnų retai, dirbu.. Bet šiaip, ten visai smagu. Tik dabar gyvenu kambaryje viena, tad šiek tiek keista, pripratau prie dar vieno žmogaus kompanijos,- kiek suraukė antakius, ji tikrai galėjo daug pakalbėti. Gūžtelėjo pečiais tiesiog. Na bendrabučio gyvenimas jai patiko.

-Mes kartu beveik penki metai, tad ir susituokėme,- Jungkook susijuokė, visai nesitikėjo tokios reakcijos, labiau manė ,kad sulauks kažkokio pasibjaurėjimo ir panašiai, nes vis tiek tai buvo neįprasta, tuo labiau visi stebėdavosi, kaip toks vyriškas kaip jis galėjo miegoti ir gyventi su kitu vyru.- iš tikro, kai susituoki nelabai kas pasikeičia, jau ir prieš tai kartu gyvenome, bet vis tiek jausmas kitas,- nuoširdžiai laimingu balsu pasakė. Jungkook tikrai super stipriai norėjo susituokti.
-Na, aš visada apsikrovęs darbais, nekenčiu nieko neveikti,- gūžtelėjo petukais.- be to myliu savo darbą ir tiesiog labai daug laiko jam skiriu,- linktelėjo galvele ir nusišypsojo,kažkaip nerimas jau buvo pasišalinęs ,jam tiesiog buvo kur kas paprasčiau šnekėti, nors galvoje vis dar kirbėjo mintis, kad jis visai nemokėjo bendrauti ir niekas jam nepasiseks.
-Kaip gyvenimas bendrabutyje?- kilstelėjo antakius.- turbūt vis tiek smagu gyventi atskirai nuo tėvų, namus aš irgi palikau vos sulaukiau aštuoniolikos ir į mane nebebuvo jokių pretenzijų,- susijuokė vaikinas, visai skaudžiai nesijausdamas, kad nuo namų pabėgo ir neketino ten daugiau sugrįžti, niekada.- tai gal kada atsiras koks kambariokas,- nuoširdžiai išsišiepė Jungkook ta savo super miela burunduko šypsena.